Pasaulinė taika įmanoma tik visų pasaulio kariuomenių kiekvienam kareiviui išmokus kariauti pirmiausiai su savimi. Ar tai gali būti kada nors įgyvendinta?

Nuo ko prasideda muzikos kūrimas? Nuo žaidimo. Tai yra, nuo to, nuo ko prasideda bet kokio kito dalyko pasaulyje kūrimas. Mocartas taip kūrė. Jis atsisėsdavo prie stalo ir žaisdavo natomis popieriuje. Moderniai sakant, jis improvizavo.

Kūrimas gali būti žaidimas čia pat, scenoje, gali - prieš tai pažaidus namuose ir pasiruošus natas.

Hitleris sukūrė dideliausią chaosą improvizuodamas tautos išskirtinumo idėja.

Kristus įliejo milžinišką harmonijos kiekį į lig tol chaotišką Europos gyvenimą - taip pat, improvizuodamas.

Žmogus, paėmęs į rankas tuščius stiklainius, išderintą gitarą bei magnetofoną ir nusprendęs kurti avangardą gali lygiai taip pat - sukurti chaosą arba harmoniją.

Ir nesvarbu, ar jo išleisti garsai bus chaotiški ar harmoningi. Svarbu tai, kokia intencija už to slypės.

Daugelis šiuolaikinių Lietuvos ir pasaulio avangardistų stengiasi sukurti chaosą. Parodyti "pasaulio netobulumą". Dar ką nors nešvaraus iš savo vidaus ištraukti ir tėkšti.

Asmeniškai man tai ne prie širdies.

Bet ką gi, tai irgi neblogai.

Tegul avangardistas skelbia pasaulio supuvimą, svarbu, kad jis darytų tai IŠ TIKRŲJŲ.

Lengva užlipti ant scenos ir pasakyti klausytojams: "šiame, iš pirmo žvilgsnio chaotiškame kūrinyje, iš tikrųjų yra užšifruota prasmė", kai jokios prasmės ten nebuvo nė užmačios įdėti. Lengva apgaudinėti publiką - žmonės tokie patiklūs: vietoj to, kad išsivalytų dantis, kramto gumą, nes jos reklama visur. Lengva surasti rėmėjus ir vadybininką, kurie tavo muziką iškelia į aukštybes ir tu tampi įžymus.

Daug kas siekia būtent to - paminėjimo muzikos vadovėliuose arba pinigų.

Tokiam tikslui kuriama muzika beprasmiška. Ji nuostabi - puikiai sumiksuota, pagaminta pagal šventinio torto principus. Ji skani - kol yra burnoje ir liečia liežuvio skonio receptorius. Bet skrandyje ji sunkiai virškinama ir galiausiai nuodų pavidalu pasišalina arba - kas blogiau - nusėda organizme.

Nenuoširdi muzika teršia sielą.

Ši tezė galioja ir kitoms muzikos rūšims, taip pat ir VISKAM APSKRITAI.

Todėl žmogus, ėmęsis kūrybos, turėtų rūpintis savo dvasine švara. Tam, kad galėtų lengviau išreikšti tai, ką jis nori išreikšti. Tam kad jo siela judėtų. Kūrėjas be judančios sielos yra sugriuvęs tiltas. Klausytojai vaikštantys per upę sugriuvusiais tiltais kelia didelį pavojų savo gyvybei.

Dvasiniai dalykai ir taisyklingas gyvenimo būdas turėtų būti svarbūs kūrėjui. Jis privalėtų žinoti daugiau negu žmogus, nusprendęs visą gyvenimą būti eiliniu.

Mane šie trys dalykai domino visada. Kūryba, mano manymu, yra paskutinis laiptelis prieš jogą (kaip pavyzdį galima imti žmogaus sudėtį - kūrybą priima ir apdoroja Adžnos ir Višudhos čakros, o Sahasrara jau yra jogos realizacija ).

Absoliučiai svarbu būti nuoširdžiu, atliekant muziką. Įrašų studijoje absoliučiai svarbu sėdėti prie kūrinio ilgai, dirbti su jo detalėmis tol, kol pamatysi, kad - viską padarei arba kad nieko daugiau negali padaryti.

Pirmiausia reikia apibrėžti, kas yra pseudomenas. Trumpai - tai menas, sukurtas nenuoširdžiai, automatiškai, neįdėjus darbo.
Pseudomeną kuria menininkai, kuriems nesvarbu ką nors menu pasakyti, o ir sukurtas meno produktas taip pat nesvarbu. Galima sakyti, tokie menininkai - neprofesionalai, tačiau net ir turint profesionalo diplomą galima būti pseudomenininku. Taip atsitinka, kai menininkas diplomą įgyja mokydamasis nemėgstamo dalyko, pvz., jis nuo pat vaikystės svajojo būti šaltkalviu, o va, taip jau išpuolė, kad teko mokytis meno. Būna, kad studentą į pseudomeną patraukia blogi dėstytojai - užgesindami studento entuziazmą ir kūrybingumą.
Pseudomenininkas paprastai realistas (arba alkoholikas). Jis nesklando padebesiais, o vaikšto ant žemės (arba voliojasi rūpestingos žmonos glėbyje). Realistas supranta, kad pasaulį valdo pinigai, vadinasi, iš kuriamo meno reikia daryti pinigus. Juos Lietuvoje mene galima daryti tik taikant metodą "ranka ranką plauna", nes žmonių šalyje mažai, pinigų kultūrai mažai, reikia stengtis. Ir pseudomenininkas pradeda daryti. Pinigus, bet ne meną. Bet PER meną.
Ir pseudomenu, deja, tiki nemažai Lietuvos gyventojų. Jie vaikšto į pseudokultūros renginius ir klausosi/žiūri. O kur jiems dėtis? Visur Lietuvoje yra daugiau pseudomeno, nei meno.
Tam, kad atskirti pseudomeną nuo meno, skelbiu pseudomenui pavadinimą - chuchla. Kirtis dedamas pirmajame skiemenyje.
Naujadaras kilo bandant taip apibrėžti pseudokultūrą, kad būtų jaučiamas jos netikrumas, apsimestinumas, apsinešimas ir dėl to nuobodumas. Pats žodis "kultūra" dėka pseudomenininkų Lietuvoje jau yra nemažai apsinešęs ir normalesniam žmogui neprimena kažko gero. Tačiau dar yra viltes, kad taip visada nebus. Todėl sumaniau sukurti naujadarą, o ne naudoti "kultūrą" visiems pseudokultūros apibrėžimo atvejams.
Žodis turėjo būti kilęs iš "kultūros", tik daugiau atspindėti minėtus negatyvius aspektus. Todėl pirmąją raidę reikėjo pakeisti kažkuo, kas būtų panašu į "k", bet turėtų nuobodmo ir daug teigiamų jonų. "Ch" tiko idealiai, ypač du kartus pakartota. Kadangi pseudomenas yra tikrojo meno profanavimas, ilgąją "ū" "kultūroje", suteikiančią žodžiui didingumo, reikėjo trumpinti į trumpąją "u". Kitos "chuchlos" raidės atspindi nepažįstamai iškraipytą tikrojo meno veidą. "Kultūroje" trys skiemenys, "chuchloje" - du, nes, sako pseudomenininkai, kam reikia sudėtingumų? Meną galima sutrumpinti! Kam "ra" galūnės, primenančios Ra? Užteks ir "la" - specialiai, o gal todėl, kad kitaip neišeina ištarti. Chuchla primena "fuflo", "chaltura" ir "kukla". Nes taip daugelis pseudomenininkų ir mano apie kultūrą.
Nedarykite meno dėl pinigų, pls. Susiraskite sau tikrą profesiją.

Lietuvos knygynėliuose atsirado nauja knygelė - Marytės Bukenienės "Kapų tvarkymas". Ją išleido "Ūkininko Patarėjo" knygynėlis.

Tai viena vertingiausių Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu išleistų knygelių.

Joje galėsite arčiau susipažinti su Lietuvos kapais (liaudyje dar vadinamais kapučiais).

Štai ką rašo autorė: "Kapinėse atsispindi mūsų tautos praeitis, tradicijos, tikėjimas, kultūra - tai mūsų kultūros paminklas", "Mirusieji laidojami kapinėse, įrengtose ant kalnelių, gražiose vietose".

Knyga iliustruota gražiomis nuotraukomis iš kapučių, pateikta daug reklaminių skelbimų ("Statome paminklus kapavietėse. Deriname leidimus. Maketuojame kompiuteriu"), gale knygelės palikta vieta užrašams - iš kapučių išlindę, kultūros paragavę lietuviai žemėtomis rankomis galės pasižymėti kapuose juos užplūdusias mintis apie kapų tvarkymo būdus.

Deja, kol kas nėra "Ūkininko Patarėjo" web site'o niekur... Taigi ir "Kapų tvarkymo" gražaus viršelio negaliu jums parodyti...